Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją byla, kurioje Diana Kmieliauskienė, gimusi 1970 m. buvo kaltinta sukčiavimu stambiu mastu, paskelbė išteisinamąjį nuosprendį.

D.Kmieliauskienė buvo kaltinta, kad dirbdama vienos uždarosios akcinės bendrovės direktore ir būdama vienintele šios bendrovės akcininke, 2008 metų pradžioje pasididino savo darbo užmokestį (nuo 1200 Lt iki 4200 Lt bei 7450 Lt), jai buvo išmokėta nepagrįstai didelė motinystės pašalpa, dėl to Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai (Sodrai) padaryta 34 tūkst. litų žala.

Kaltinamoji savo kaltės nepripažino, paaiškino, kad atlyginimą pasididino, nes bendrovė gavo daugiau užsakymų, ji dirbdavo viršvalandžius, jokių įstatymų nepažeidė, nieko neapgaudinėjo.

Teismas, išteisindamas D.Kmieliauskienė, pažymėjo, kad byloje nustatyti faktiniai duomenys nepatvirtina, kad D.Kmieliauskienė pasididindama savo gaunamą darbo užmokestį ir atitinkamai gaudama didesnes motinystės bei motinystės (tėvystės) pašalpos sumas, būtų veikusi neteisėtai, tuo labiau naudojusi apgaulę svetimam turtui užvaldyti, todėl konstatuotina, kad jokia nusikalstama veika šiuo atveju apskritai nebuvo padaryta.

Anot teismo, darbo užmokesčio dydis yra darbdavio ir darbuotojo susitarimo objektas. Lietuvos Respublikos darbo kodekse nenumatyta, kokio dydžio turi būti mokamas atlyginimas už konkretų darbą. Darbo kodekso normos, reglamentuojančios apmokėjimą už darbą, darbo užmokesčio dydį sieja su atlikto darbo kiekiu, kokybe, dirbtu laiku, darbo sąlygomis, darbo paklausos ir pasiūlos rinka, kitais darbo kainą lemiančiais faktoriais, o konkretaus už darbą atlygio dydžio nustatymą laiko darbdavio ir darbuotojo derybos objektu, atsispindinčiu kolektyvinėse ar darbo sutartyse. Darbo kodeksu reguliuojami darbo užmokesčio minimumas, vidutinis darbo užmokestis, minimalus valandinis atlygis, minimalioji mėnesinė alga. bet nereguliuojami maksimalūs darbo užmokesčio dydžiai.

Tris vaikus auginančios D. Kmieliauskienės įmonė nebuvo fiktyvi, ji vykdė realią veiklą ir mokėjo nustatytus mokesčius. Kreipdamasi dėl motinystės pašalpos skyrimo D.Kmieliauskienė taip pat nesistengė nieko klaidinti, pateikė visus reikiamus dokumentus, su juose užfiksuotais tikrovę atitinkančiais duomenimis. Įvertinus D.Kmieliauskienė bendrovėje užimamas pareigas bei dirbamo darbo apimtį ir pobūdį, nėra pagrindo konstatuoti, kad jos gautas darbo užmokestis buvo akivaizdžiai per didelis.

Todėl, teismo nuomone, D.Kmieliauskienės veiksmai negali būti vertinami kaip sukčiavimas.

Šis nuosprendis per 20 dienų gali būti apskųstas Vilniaus apygardos teismui.

Portalo Alfa.lt informacija